IRC-Galleria

graužtukas ant žemės
žolės gintarinės
tarp jų pilkšvos akys
jaunystės, senatvės
kaip oro gurkšnis
kaip skrydis dangaus
kaip vargo ir ašarų
mėlynės pasaulio
betoninės sienos -
bejėgės rankutės
ir pūvantys kaulai.

dabar tu buvai,
rytoj nebebūsi
bet...

tarp šnarančios žolės
tave paminės
paukščių suokiamos dainos
vaiko ašaros gailios.

būvai ir liksi
kažkur užrašytas
tave dar minės
skambės tau dainos.

Looking down the lone dark passage way,
As the fog shifts in the distance a tune begins to play through your head,
You close your eyes as the melody echoes,
Engulfed by darkness,
The light at the end of the tunnel fades to nothingness.
Engulfed by darkness,
Time has no rule here.
Eons or seconds
All the same.
Shrouded by warmth,
Leave yourself
Release yourself.
For the beginning is ending and the fog is clearing,
The trial is coming and this is the hearing.

written by Dakotah

It's so easy to see you smiling
for a murder walking down the street
for a cat drinking milk in the old town
for a mother falling asleep

And I love when you give me the pain
to remember the rule of this game
to completely show my way
for my life, for this night and the day

I wont guess what will be tomorrow
cuz I am giving you the honor
be the sign of my tottery day
I am the passenger and it's your play

ÂŽvilgsnis užkliūvą už pažįstamo namo. Lango rėmuose matai būtybę artimą širdžiai. Šypsena savaime papuošia veidą. Keletas mostų ranka. Kažin ar pastebės? Fantastika. Jauti nesuvokiamas ir neaprėpiamas bangas. Akys už lango sušvyti. Mostas atgal, plati šypsena. Koks nuostabus tas pavasaris. Norisi rėkt ir juoktis.

ÂŽalia puta užtvėrė kelią
Vieversių klyksmu visus takus užpylė
Krizenančiais lapeliais medžiai šlama
Visur kur tik eini matai gyvybę

Vi Veri Veniversum Vivus Vici

Blausoj pasinėrusios akys
Nuvytę žiedai - šaltos lūpos
Dulkėm pasidengusios rankos
Kur mano siela? - Nežino niekas

Galbūt susitiksim ant stogo
Gal rasiesi kur po žeme
Ir sugebėt pamest tokį daiktą
Ne mano tai buvo valia

Kur kniūpščias akmuo rodo kelią
Ten, būdavo, teka laivai
Gal paskutinį kart oro įkvėpkim
Juk ten išsiblaivė sapnai

Aš pamiršau, kur pasidėjau
Pamiršau, kur pabudau
Jei mano sielą blaško vėjai
Gyva užmigt tad nutariau

Juodos chaotiškos linijos
Nudažė baltą drobę
Pašovė nekaltą balandį
Paguldė vargšą erškėčiuos

Tik vienas Tavo prilietimas
Lūpų kuždesys tyloj:
- „Ateik, nurimk, prisėsk
ir pailsėk“

Nuplovei viską: nerimą ir baimę
Ir išlaisvinai taip suveržtas rankas
Dabar esu Tau, o Tu man
Mano paguoda, ten mano vieta.

Ramybė - draugė širdies,
Linksmybė po tuštybių,
Svaigumas tyliosios nakties.
Draugystė mano ir manojo „aš“ be jokių subtilybių.

Lašas.
Vandens ar gyvybės?
Abu.
Supa savo paslaptingumu.
Primena žemę, mišką,
dainą.

Sodrūs žodžiai,
Juokas,
Ašaros -
Bangos jausmų,
Senų prisiminimų.

Lašas.
Vandens.
Gyvybės.
Mažas
Visame kame,
Bet vandenye.
Gyvas -
Su skambia daina,
Su šypsena veide,
Prisiminimais.

Lyja, lyja, lyja...
Daug lašų.
Daug tokių kaip aš,
Kaip tu.
Turim savo pelkę,
Jūrą, vandenyną!

Platūs mūsų užmojai
Lašų.
Bėgti, skristi...
Kartais ir pamiršti...
Kad kadais,
Kadais ne lašas -
Pelkė, jūra, vandenynas
Vadinaus...

Bet bangoms ir vėjams rymant
Grįšim tu ir aš.
Ten,
Kur lašas
Ieško.
Ieško lašo kito.
Kad sugrįšt į tai,
Kas gera:
Pelkę,
Jūrą,
Vandenyną.